Žodis, nenubaidantis drugelio

2013 May 5


Skiriu savo mamai

- O ką tu kursi po to, kai užbaigsim kelionės laiku mašiną? – paklausė Gruklinas Sėrės, kuri kaip tik po mėlynos šviesos blyksniu plovėsi savo dailius, žalius pirštus. Ji atsisuko į Grukliną ir nusišypsojo.
- Seniai turiu tokią viziją… noriu sukurti žodį.
- Žodį? Nejuokink.
- Taip, anądien supratau, kad Valerikio planetoje trūksta vieno žodžio. Ne sakinio ir ne garso. Žodžio. Žodžio, kuriame būtų tiek spalvų, kiek Šiaurės pašvaistėje ir Tas žodis tau suteiktų saugumo jausmą, net jei milijono tamsiamylių spinduliu nebūtų nė gyvos dvasios. Tardamas tą žodį, galėtum būti labai pažeidžiamas, bet kartu – ir be galo stiprus. Jo dėka, kiekviena tavo ląstelė virstų ypatinga.  Nė viena įveikta viršūnė, nė vienas nubėgtas kelias ar laimėtas mūšis tau neatneš tiek džiaugsmo kaip garsiai tariamas šis žodis. Ir jį galėtum rėkti – jis vis tiek nenubaidytų nė drugelio. Tariant šį žodį, džiaugsmas tave šildytų nuo pirštų galiukų, aukštyn – lyg stebint saulės patekėjimą.  Tas žodis būtų skirtas kažkam, kas tave supranta be žodžių. Ne, ne tuomet, kai ruošies ką nors pasakyti. Tada, kai nesinori kalbėti. Jis supranta, apie ką tu tyli. Tas kažkas, tas, kurį vadinsi šiuo žodžiu… šalia jo jautiesi vienintelis – kas, kad žinai, kad tokių kaip tu – milijonai. Ir tas žodis niekada neatsibos. Ji supras visi. Supranti? Visi. Ir čia, Valerikyje, ir Fintamėje, ir net Unyje. Tardami jį, visi bus lygūs, visi jį tariantys norės būti geresni. Bent jau tą akimirką bus geresni. Tas žodis savyje talpina besąlygišką meilę. Tokią, kuri, vienąkart užgimusi niekada nemiršta. Tačiau maitinti jos nereikia. Ji auga nuo visko – mažų šypsenų ir didelių išgyvenimų. Ji atsiranda tam, kad augtų. Gal todėl pagalvojau, kad jis turėtų skambėti taip, kaip skamba iškvepiami širdies dūžiai – ma ma, ma ma, mama.