VYRAI IR LEDAI

2013 July 10


obama_ir_ledai

Nuo tada, kai jau galėjau viena stovėti parduotuvės eilėje, nenustojau žavėtis vienu itin retu reginiu. Vyro, perkančio ledus. Tas santykis nesikeitė nei nuo istorinio laikmečio, nei nuo temperatūros lauke. Nei nuo to, kiek sąsagų ar ar tatuiruočių puošia ranką, kuri moka už ledus. Keistas jausmas stebėti plačią nugarą, stovinčią šalia siauro, juodo prekių takelio, ant kurio boluoja vienas vienintelis ledas. Centus ledams spaudžiančios rankos neturi amžiaus. Jos nekantrauja įšilusi metalą iškeisti į šaltą kūgelį.
Ledus perkantys vyrai neflirtuoja su pardavėjomis, nekelia skambančio mobilaus, nežiūri į akis ir dažniausiai paduoda tikslią sumą, be grąžos. Norisi tikėti, kad ne dėl to, jog jiems šiek tiek gėda dėl silpnumo akimirkos. Gal tyla skirta akimirkos šventumui pagerbti.
Grubūs pirštai, šiurkšti burna – priešingybė puriam tirpsmui. Nors jėgų kontrastas, stebint iš šono, užburia, ledų valgymo patys vyrai, rodos, nesureikšmina: dideliais kąsniais sučiaumoja kūgelį eidami gatve arba vienu ypu prarija atsisėdę priešais neužvesto automobilio vairą. Akys tuomet dažniausiai būna be išraiškos. Žiūri į vieną tašką – lyg ledai trumpam teleportuotų į buvusius gyvenimus arba leistų žvilgtelėti į tai, kas būtų, jeigu jie leistų sau būti silpnesni.
Nuo liežuvio išnykus paskutinėms grietininėms seilėms, jie vėl tampa vyrais. Vyrais, kurie niekam nesako valgę ledus.