Nepadorus padorumas

2012 December 26


Negaliu pakęsti švarių rūbų – jie kažkokie bedvasiai, pagalvojau ir tuomet pagalvojau, kad geriau jau to garsiai nesakysiu. Taip jau yra, kad šiais laikais privaloma mėgti švarą. Nepasakysi, kad kartais tingisi plautis rankas, tad tam, kad nesukeltum įtarimo, tualete užtempi laiką spaudydamasi spuogus. Ir išeini visa raudona nosimi. Čia kažkokie spąstai. Kaip kad, pavyzdžiui, liftas. Nebūtų geresnės reklamos priemonėms nuo spuogų už tiesioginę transliaciją iš viso pasaulio liftų, į kuriuos išdidžiai įžingsniavusių poniučių pasipūtimą keičia susiraukimas pripuolus prie veidrodžio, kai nagai sminga į tas kruopščiai nupudruotas nosis, palikdami ruožus, primenančius tuos, kuriuos ant lašinių iškapoja zylutės.
Įdomu, ar ta ponia taip pat kildama ar leisdamasi spaudosi spuogus? Tikriausiai, kad taip. Sunku pasakyti, nes liftuose mes dažnai atrodome geresni negu esame: išsitiesiame, priglaudžiame rankas prie šonų, mandagiai šyptelime visiems stovintiems tuose dviejuose kvadratuose ir stengiamės nebezdėti. Net operos ir baleto teatro bufete žmonės nebūna tokie. Vienintelė vieta, nepadoraus padorumo kiekiu galinti konkuruoti su liftais, yra odos ir venerinių ligų gydytojo priimamasis, prie kurio laukiantys žmonės per tą pusvalandį išnaudoja mėnesio padorumo limitą. Nekalbu, žinoma, apie tuos, kurių kūne sifilio daugiau negu gerų prisiminimų – jiems pochui.
“Oi, aš čia – tik pasiklausti, ką daryti mano draugei, mat ją išbėrė”, – nieko neklausta, pareiškia poniutė, kuri eilėje paskutinė.
“Man irgi tas pats, na negali mano pusseserė iš kaimo atvažiuot, tai atsiuntė mane”, – antrina kita padorioji.
“Aš nesuprantu, kodėl negalima atskirti žmonių su venerinėm ligom ir žmonių su odos problemom. Žinoma, aš nieko nenoriu įžeisti, bet tai paprasčiausiai nepadoru”, – galvą kraipo trečioji odos problemų ryškiai neturinti moteris.
“Suprantu jus, ponia, pamatys čia mane kokia… tai visas miestas kalbės, kad Cinzelienė per vyrus eina ir ligas nešioja”, – pro iki tratėjimo ant krūtinės įsitempusias sagas išsprūsta ponios C. atodūsis.
Aš gniaužiu rankose savo sveikatos pažymą, į kurią, lyg į lipdukų su barbėmis bloknotą, renku gydytojų atspaudus – vaikų stovyklai. Man trylika. Ir tam, jog galėčiau dvi savaites gyventi tarp pušynų, reikia neturėti utėlių, grybelio ir anginos.
Tuomet dar nesikvėpinau ir labiausiai mėgau iš medžioklės grįžusio tėčio kvapą: prakaito, šalčio, lašinių, žvėrių kraujo ir adrenalino. Tuomet į veidrodį pažiūrėdavau tik sėkmei, jei grįždavau paliktų raktų. Tuomet nubrozdinti keliai reiškė nuotykius, o ne randus. Tuomet ant nosies skaičiuodavau strazdanas, ir nė kiek nesijaudinau, jog ir krentančias žvaigždes skaičiuoju viena. Tuomet dainavau dainas, kurių žodžių nesupratau, ir liftus keisdavau į laiptines.
Tuomet dar nežinojau, kad mano trumpučiai šortai stovykloje atneš man daug didesnę pagarbą negu pavyzdinga pažymių knygelė. Kad sportbačiai, kuriuos mama nupirko estafetėms, tarnaus šokant iki paryčių. O tam metais vyresniam vaikinui visai nerūpės, ar vis dėlto neturiu utėlių, kai jis mane pabučiuos po maudynių per Neptūno šventę.