Nebūtinai pamokanti. Ir nebūtinai teisinga. Isorija apie meilę ir kantrybę.

2014 August 20

paveikslas

Taip taip kantrybę, ne toleranciją. Tai va, prieš kelerius metus, kai mudu su Povilu kraustėmės į bendrus namus, mano antra pusė po pažastim kaip į mokyklą nenorintis eiti vaikas termometrą spaudė tai, ką jis vadino paveikslu. Juk čia drobė, aš jį piešiau dar dailės mokykloje, kaip tai negražu, o kas nepatinka, čia gi Rytų klasika, pažiūrėk į spalvinę gamą, išraiškingus potėpius, taip, čia sakura liepsnojančiame saulėlydyje. Bla bla bla. Su kiekvienu epitetu grožio tame dailės darbelyje mačiau vis mažiau, todėl nusprendžiau nebesigilinti – neapykanta artina senatvę – ir linktelėjusi galvą šnairomis pažvelgiau į nelemtą daiktą: mudu išsiaiškinsim dviese.
Taip vadinamasis paveikslas su mumis gyveno beveik trejus metus. Vis netyčia užlįsdamas už spintos, įkrisdamas už radiatoriaus ar pasislėpdamas po kokia ne be reikalo numesta skara, žodžiu, nerasdamas sau vietos kaip vyras, su žmona atėjęs į baletą – rodos, kaip ir turi bilietą, bet vis tiek jaučiasi labai nipričiom.
Neneigiu – už šituos voyage’us buvau atsakinga aš. Daugelio Povilo daiktų atsikračiau jam nė nepastebėjus, lėtai, bet nuosekliai tikrindama jo budrumą ir pastabumą – kaip kad tai daro tunelį laisvės link kasantys kaliniai. Stumteli – žiūri ar pastebės. Nukiši savaitei – stebi, ar pasiges. Bet tas nelemtas paveikslas su savo ryškumu, rodos, buvo įstrigęs Povilo akių rainelėje: o tu čia, kaip tu čia atsidūrei, einam aš tave į lentyną padėsiu! Hrrr… Vienu metu gailėjausi, kad nebėra tokiems reikalams skirtos laidos „Tango kerštas“, kitąkart, pasiekusi desperaciją, maniau pasielgsianti kaip mano mama, kuri tėčio megztinį, jos nekęstą, o jo – dievintą, sudegino tėčiui išėjus į medžioklę. Sakote, per žiauru? Ne. Mama nujautė, kad kitu atveju gali baigtis kaip mano mylimos draugės S.B. mamai, kuriai ne kartą teko stoti akistaton su rūbais, tėčio juos išmetusiai žmonai parnešamais iš konteinerio.
Bet grįžtam prie paveikslo. Šį savaitgalį darėm generalinę tvarką. Povilas darbavosi sandėliuke, na, o aš mečiau lauk viską, ko nepasiimčiau, jei būtų karas. Ir štai, pamačiau jį. Dailės darbelį. Lėtai paėmiau, užmečiau akį į langą, ar Povilas nestebi, ir jau buvau begrūdanti šiukšlinėn, kai prasidėjo sąžinės priekaištai, kad tai jam brangus daiktas, kad jis tiek širdies sudėjo, žodžiu, visi argumentai, kuriuos jums išvardins žmonės, namuose kaupiantys senus žurnalus, popierėlius saldainių, valgytų per progą arba laukiant progos, bilietus, kamštelius, atvirukus ir kitą perdirbamą velniavą. Susikaupiau, prisiminiau tetų butus ir sąžinės priekaištai liovėsi.
Tuomet įstojo sąmonės balsas, ėmęs protinti, jog turiu būti atvira ir pasakyti, kad man tai išties negražus piešinys be jokios meninės ir net nykiai sentimentalios vertės – juk ne mama ten nupiešta, o sakura, kurios piešdamas nė gyvos matęs nebuvo, o dabar, kai žydi prie Swedbanko, net neina lankyt, nes ten ne ligoninė. Ir šiaip, bijojau, kad paveikslas mane persekios ateityje ir vers savo vaikams meluoti, kad jų darbeliai gražūs, nors tokie nėra, nes melavau tiek metų. Ir ne dėl vaiko, o dėl vyro. Žodžiu, amen. Taip man besikonvulsinant prie šiukšliadėžės sugrįžo Povilas.

- O, paveikslas. Ką žadi su juo daryt?
- Norėčiau mest lauk.
- Tu rimtai?! Taigi jis gražus! Va, ant šitos sienos kaip tiktų.
- …
- Tu ką? Čia gi mano darbas! Medis saulėlydyje.
- Šūdas čia ne darbas. Nekenčiu aš jo.
Ir tada aš jam papasakojau apie ilgus metus trukusias slėpynes, kovą su savimi ir egzistencinius klausimus, kuriuos manyje pažadino nelemta terlionė.
- Subadyk jį.
- Ką?
- Subadyk. Pasiimk peilį ir subadyk.
- Aš negaliu.
- Gali.
Paėmiau peilį, dar sekundę klausiamai pažvelgiau į Povilą ir, nepastebėjusi maldavimo, subadžiau paveikslą.
- Jis iš laiptinės.
- Kas iš laiptinės?
- Paveikslas. Kažkada girtas paryčiais pasiėmiau grįžinėdamas iš draugų. Bjaurastis, ryškiai tapyta netalentingo neurotiko. Buvo užsilikęs po jų spalvų terapijos.
- Kas?
- Paveikslas.
- Tai jis ne tavo?!
- Ne. Norėjau pažiūrėt, kiek tęsis tavo kantrybė,
- Bl*t, p*daras tu paskutinis!
- Bet tai dabar tau lengviau, nes žinai, kad subadei ne mano paveikslą.
Ir man pasidarė lengviau, nes žinojau, kad jis to šūdo nenupiešė. Ir ėmė pyktis, kad po ranka nėra darbų, kuriuos Povilas būtų tapęs, nes juos būčiau subadžiusi be stabtelėjimo.

Ir, bliamba, žinokit, paveikslus badyt labai malonu. Seniai reikėjo pasakyt, kad šūdas. Ir jūs pasakykit.

paveikslas2