Močiutės violetiniais plaukais

2013 August 16


Pristojus prie šviesoforo, tinkline terba liesdama mano mašinos nosį perėja pratipeno močiutė. Viena tų ypatingųjų. Viena iš močiučių violetiniais plaukais. Šios močiutės, kurių lentynose jau dešimtmečius guli šampūnai su platinos atspalviu, visą vaikystę man buvo tarsi įrodymas, kad X Failai kalba tiesą. Tiksliau, kad tiesa slypi kažkur anapus.

Kivyliuose, kur senelių troboje bėgdavo mano vasaros, anapus gatvės gyveno buvusio kolūkio pirmininko šeima. Račkauskai. Ponia Račkauskienė buvo be galo maloni moteris Maltos bišono baltumo plaukais (vienintelis jos trūkumas buvo tas, kad savo žąsims ji leisdavo ganytis paupyje ir paukščiai nubombarduodavo visą maudyklės pakrantę. Bet čia ne esmė).

Kartą per mėnesį ponia Račkauskienė, po trumpos išvykos į rajono centrą namo grįždavo ryškiai violetiniais plaukais. Šis faktas mums su pusbroliais nedavė ramybės – mes buvome įsitikinę, kad plaukus jai perdažydavo ponią Račkauskienę pagrobę ateiviai:

- Joks žmogus savo noru taip nenusidažytų plaukų, – savo moterišką nuomonę, dar labiau pakursčiusią įtarimų bangą, pareiškiau tuomet, kai ponią Račkauskienę, ravinčią gėlynus stebėjome per aronijų gyvatvorės spragas.

Žiūrėdavome į ją dantimis trindami gerklę džiovinančias uogas ir violetinėmis burnomis aptarinėdavome, “kas Račkauskienėje ne taip”.

- Baisiausia, kad ji net nesupranta, kad ją buvo pagrobę, – negalėjo atsistebėti pusbrolis Regis. – Ji elgiasi kaip niekur nieko.

- Ji atrodo kitokia, – per nosį, kaip visada analitiškai rimtas nuo kaimynės įdėmiai primerktų akių nenuleido Esmilis.

- Netikiu, kad ateiviai, pagrobę žmones, nedaro nieko daugiau, TIK nudažo plaukus, – šyptelėjo Vilmantas, o jo užuominą kaip mat pakurstė mano fantaziją.

- Tai pagrobę nudažo plaukus tam, kad galėtų stebėti iš kosmoso. Taip tiesiog geriau matosi.

Ir taip kaskart ,po visų prielaidų išdėstymo, stodavo tyla. Kurią tradiciškai pertraukdavo Vilmantas:
- Einam pamarskomu, kuris nueis prie jos ir paklaus, ar ją iš tikrųjų buvo pagrobę ateiviai?
Ir visi tradiciškai išdėstydavo po vieną argumentą, kodėl ponios Račkauskienės nevertėtų trikdyti: nes jai ir taip sunku po pagrobimo, nes ji pasiskųs babytei, nes ateiviai ją stebi ir jei mes įsikišime, perdažys ir mus.
Ir kiekvienas mūsų žinojo, kad tie argumentai tik tam, kad žaidimas nesibaigtų. Nes lengviau ir smagiau tikėti, nei netikėti.
Jei vis dėlto iš ponios Račkauskienės būtume išgirdę tiesą, gal dabar jau nebesišypsočiau žiūrėdama į močiutes violetiniais plaukais. Ir nebandyčiau įžvelgti ar jos supranta, kokios ypatingos ir skirtingos nuo visų kitų yra.