Kuti kuti

2013 February 24


Negali sakyti, kad Joris bijojo visko. Bet jeigu skaičiuotume tik baimes, kurias pridera turėti dešimtmečiui, jis būtų surinkęs rimtą kolekciją. Jis bijojo aukščio. Ant batuto šokinėdavo tik užsimerkęs, o ir lipdavo ant jo tik tuomet, kai ten būdavo tuntas vaikų – būdavo puiki priežastis neužsibūti.
Jis bijojo tamsos. Ypač tos, kuri buvo po lova, bet ne tos, kuri po antklode. Jis bijojo lipti laiptais iš rūsio, tiesiog bėgte jais užbėgdavo. Keistas reiškinys tie rūsio laiptai. Leistis jais į tamsą visiškai nebaisu, o kylant dreba kojos – na, kita vertus, ištvėrus kelionę į rūsį būtų apmaudu, jei tave ties paskutiniu laipteliu atgal įtrauktų zombis.
Jeigu jau prakalbome apie laiptus, tai labiau negu kopėčių (kuriomis, atvirkščiai nei laiptais, baisiau nulipti negu užlipti) jis bijojo eskalatorių, mat buvo girdėjęs, kad į juos įsipainioja batų raišteliai ir tave pamažu sužiaumoja geležiniai žabtai. Todėl Joris visuomet nešiojo batus su lipdukais.
Jis taip pat bijojo besisukančių durų, nes jos, kaip ir išgėrusios tetos, sukasi nepaisydamos aplinkinių kliūčių. JIs bijojo, kai mama imdavo pinigus iš bankomato: “O kas jei jis praris ne tik pinigus, bet ir pirštus?”. Baiminosi, kad vakarienės metu mama įdės DAR morkų. Jam nepatiko, kad nesupranta šunų kalbos, ir kad jų šeimos Spurgai niekaip nepavyktų jo perspėti apie artėjančią nelaimę.
Nors ir buvo puikus plaukikas, negalėjo maudytis ten, kur yra lelijų – neapkentė, kai kas nors liečiasi prie jo kojų. Ir išvis lelijos jam atrodė itin klastingos. Jeigu, kaip sako tėtis, negalima pasitikėti gražiomis mergaitėmis, kodėl turėtum pasitikėti gražiomis gėlėmis?
Jis negalėjo pakęsti skraidančių voratinklių, bijojo užstrigti drabužiuose. Visad baiminosi, kad bus suspaustas troleibuse dar iki tol, kol pažymės talonėlį, ir miręs virs į zuikį, tad tėvai taip niekad ir nesužinos, kas jam nutiko.
Žinoma, jis bijojo šiukšliavėžių, nes jų vairuotojai niekuomet nepasižiūri, kas konteineryje – negali jų kaltinti. Juk niekas nenorėtų to daryti.
Joriui nepatiko nei supynės, nei kibiro su vandeniu sukimas ore. Pastarąjį triuką kiekvieną vasarą kaip naują prisimindavo tėtis ir reikalaudavo pabandyti. Žinoma, viskas baigdavosi tuo, kad vanduo sušlapindavo rankovę ir nutekėdavo į pažastį. Baisiau nebūna.
Jis bijojo paslysti, todėl pašalus į mokyklą eidavo čiuožinėdamas – taip praeiviams dar ir ūpą pakeldavo. Suprask, Kalėdos…
Joris bijojo storų žmonių. Prekybos centruose jie pirkdavo nežmoniškai daug, ir eilėje laukiančiam Joriui visad atrodė, kad storuliai netrukus ims tirpti ir jų taukuose įklimps jiedu su mama. Tada, žinoma, pasirodys milžiniškas voras (o kodėl ne?) ir visus nusineš į savo lizdą, kur Joriui teks vergauti gaudant muses. Ne veltui jis taip neapkentė riebalų. Juk už riebalų dėmes ant rūbų iš mamos gaudavo velnių. Be to, riebalai sunkiai nusiplaudavo nuo lėkščių, o jo mama naudojo ekologišką indų ploviklį, kuris nė velnio neveikia.
Be viso to Joris bijojo tualete atsisukti į savo kaką. O atsisukti ir apžiūrėti, pasak jo mamos, visada reikia, nes “iš išmatų nustatoma sveikatos būklė”. Dėl šios Jorio baimės buvo kaltos mėlynės, burokėliai ir angliukai. Po paskutiniųjų Joris sau prisiekė daugiau niekada nebežiūrėti.
Keistą baimę ir pasigėrėjimą Joriui kėlė gyvieji numirėliai. Jų titulą berniukas skryrė širšėms, kurios ir po mirties gali įgelti, ir lynams, kurie šokinėja net keptuvėje. Lynams Joris slaptai pavydėjo: svajojo kada nors taip pašokti iš karsto ir visiems įvaryti tiek baimės, kad nuo jo lidotuvių siaubo filmai būtų žymimi ne “S”, o “J” raide.

- Kodėl nesisupi? – priešais Jorį, sėdintį ant supynių, ant suolelio prisėdo žilstelėjęs vyras sunkiu paltu. “Matyt nuo jo jis toks sukumpęs”, – pagalvojo Joris ir vos pakėlęs iškart jas nudelbė:
- Tingiu.
- Bijai? – lyg niekur nieko pasiteiravo vyras. Taip, lyg tėčio klaustų, ar jis neturi cigaretės. Ir nors nejautė nė mažiausios pašaipos, Joris vis tiek ėmė gintis.
- Nieko aš nebijau. Nenoriu ir tiek.
- Nieko nebijai? – lėtai, lyg pūsdamas įsivaizduojamus garsų burbulus, perklausė vyras.
- Nieko. Kas čia keisto? – kiek įmanydamas abejingiau, gal kiek per greitai, atrėžė Joris ir lyg bandydamas tai įrodyti vieną ranką paleido nuo supynių virvės.
- Gaila, – skindamas smilga ir įsikišdamas ją į tą žandą, kur dar buvo dantų, atsiduso pašnekovas.
- Gaila, nes norėjot papasakot, kaip tikri vyrai nieko nebijo? – pamėgdžiodamas jį erzinančios pusseserės Ritos manieras galvą kraipė Joris ir šiek tiek nerimavo dėl tokio savo elgesio. Šiaip ar taip tai buvo pirmasis suaugęs žmogus, su kuriuo jis kalbasi ne dėl to, kad netrukus gaus pylos.
- Gaila, nes norėjau iš tavęs nusipirkti baimių, – nenuleisdamas nuo Jorio akių kuo rimčiausiu balsu ištarė vyras, taip užklupdamas Jorį, kad šis nė nejausdamas vėl įsikibo į supynes, šiek tiek susvyravo, bet susigriebė, įkvėpė ir pabandė apsimesti abejingai patenkintu, panašiai kaip per Kalėdas, kai gaudavo ne tai, ko tikėjosi.
- Parduotuvė nedirba, ponas, – pastorinęs balsą sububeno Joris.
- Ką gi… – kildamas nuo suolelio atsiduso vyriškis.
- O kam jums tos baimės? – taip netikėtai paklausė Joris, kad net pats išsigando.
- Nes aš nieko nebebijau, – liūdnai akimis, bet ne lūpomis šyptelėjo vyras.
- Eikit sau! – Joris negalėjo patikėti. – Aš irgi taip norėčiau. Nieko nieko?
- Ne. Jau seniai nieko nebijau, – užsispoksojęs į vieną tašką, kaip klasės blogiukas, kuriam nusispjaut, jog vėl nepadarė namų darbų, suburbėjo vyras ir vėl įsistebeilijo į Jorį.
- Taip nebūna.
- Dar ir kaip būna. Su amžiumi baimės auga. Vaikystėje bijojau parnešti namo dvejetą arba eiti pro kaimynų šunį, vėliau bijojau kariuomenės, nenorėjau pasenti, dar vėliau ėmiau bijoti, kad neteksiu darbo ar prarasiu šeimą.
- Cha, tai vis dėlto bijojot?! – apsidžiaugė Joris, o vyras, lyg kalbėdamas su savimi, tęsė toliau.
- Bijojau, bet nebebijau, nes viskas, ko baiminausi, man nutiko.
Abu nutilo. Jorio galvoje sukosi visi dalykai, kurie jam kelią siaubą. Viskas vienoje vietoje. Kaip koks baimių išpardavimas.
- Numirčiau iš baimės, – nusipurtė Joris ir po rankove paslėpė iš baimės pašiurpusią odą.
- Nenumirtum. Matai, aš gi gyvas. Kai atsiduri prieš savo baimę, gimsta daugybė gražių minčių. Tik jos neleidžia pridirbti į kelnes.
- Leisdamasis į rūsį visad įsivaizduoju, kad ieškau lobių… taip daug smagiau.
- Mūsų baimės mus pažadina žygdarbiams, tiksliau, net ir maži dalykai, įveikus baimę, tampa ypatingi.
- Aš vakar užmušiau širšę, – krūtinę išpūtė Joris.
- Atsargiau, dar sprogsi ir pasimatys po oda besislepiantys šarvai, – vyriškio juokas sugėdino berniuką ir Joris kaip mat susigūžė:
- O jeigu nebijai?
- Pasidaro tiesiog nebeįdomu. Juk jeigu nebūtų baimių, nebūtų ir nuotykių. Neturėtum, ką draugams papasakoti. Jeigu bijai, vadinasi, turi kažką, dėl ko bijai: dėl mamos, dėl savęs, dėl draugų… jeigu bijai, nesi vienas.
- Tai kokią baimę iš manęs pirktumėte? – pamatęs, kad vis dėlto gali puikiai prasisukti, staiga susidomėjo Joris.
- Baimę, kad tave pamirš.
- Nepamirštų, jeigu iššoktumėte iš karsto kaip lynas.
- Tikrai jau taip, – nusikvatojo vyras. – Ko norėtum už savo baimę?
- Norėčiau ko nors nebijoti…
- Pavyzdžiui?
“Tamsos, aukščio, lėktuvų, greičio, srutų duobių, mėsos skyriaus, krepšinio kamuolio… – tiek daug dalykų, kurių reiktų nebijoti…” – mintyse svarstė Joris, kol galiausiai suprato, kad yra vienas dalykas, kurio išties negali pakęsti:
- Pavyzdžiui, kutenimo.
- Kodėl kutenimo?
- Kaip kodėl? Nes tikri vyrai kutenimo nebijo, -negalėdamas patikėti tuo, ką girdi, galvą papurtė Joris.
- Gerai. Bet turi man pažadėti, kad niekam nesakysi, jog nebijai.
- Ką? Taigi čia didžiausia nesąmonė… Nebijoti ir nesakyti, kad nebijai. Taip niekas nedaro.
- Negali atimti iš žmogaus noro tave prajuokinti. Šis troškimas – labai kilnus dalykas, nes prajuokinti norime tik mums svarbius žmones.

-//-

- Tėti, o tu bijai kutenimo?
- Bijau.
- Mama sakė, kad tikri vyrai nieko nebijo.
- Bijo. Žinoma bijo.
- O ko labiausiai?
- Kad jų niekas nepakutens.